išvanoti

išvanóti tr. 1. J.Jabl, M, Rtr, KŽ, DŽ¹ išperti su vanta: Išvanók mane seną (pirtyje) Š. Lipkit, vaikai, katras noriat ant plautų – išvanósiu Paį. Pirtį kūrinai, [v]antą šutinai, Nausėdžių bobutes išvanojai NS663. ^ Neik su velniu pirtin – be [v]antos išvanos Klt. Neik su vilku pirtin, ba išvanõs Slk. | refl. G86, Š, DŽ¹: Pirty išsivanójom visi devyniolika ČrP. Išsišutinu, išsivanóju pirty, tai guliu kai suvystyta Klt. Išsikaitinę, išsivanóję lekiam pravarėlin atvėst Krs. Kurgi be anksti [pirtis]: pakol moteriški išsivanója Mžš. Aš an pirtį einu tik dėl to, ka čia gali karštai išsivanót Skrb. Kai užpylė garo, tai net ausys raitės: ot išsivanójom! Slk. Kai pradedi gripu sirgt, tai spirito paėmei, išsivanójai gerai, i sveika Ob. Paskutinį kartą prieš smertį noriu gerai išsikaitinti ir išsivanóti, kad būčia baltas ir grynas MitIV43(Šd). ║ vanojant išgydyti: Vanoja pirty – ką gi (kaipgi) tu išvanósi vidurių ligą?! Mžš. Tik pirty dieglį išvanójau Vj. Nu ale stiprūs buvo žmonės – išvanódavo visas ligas [pirtyje] Kpr. ║ Dsn išprausti, išmaudyti: Lyk, lyteli, dar lynok, piemenėlius išvanok (d.) Pmp. Kiek tu ašarėlių per tą laiką išliejai? Turbūt jose išvanotumi savo Jonelį? Žem. | refl. tr., intr.: Visus rietus išsivanojo Krkl. Kubile da geriau išsivanóji, kokio nori karštumo pasidarai Sdb. Išsivanójęs neik į lauką – vė[ja]s parpūs Slnt. ║ refl. išsipurtinti, išsipurinėti: Smėly karštam vištos išsivanója išsivanója Klt. 2. G88, KŽ prk. smarkiai išperti, primušti, prilupti: Ką išvanóti rykštėmis NdŽ. Paimk lazdą ir ižvanók DrskŽ. Aš tave kad išvanósiu, kad tu priešais šneki Grš. Parejęs kuolu išvanók gerai Lp. Vienas mušeika terp būrio bernų kap insisukė, visus bernus lazda išvanojo Lš. Do gaideliai negiedojo, motinytė sužinojo, su kačerga išvanójo (d.) Slk. Jau man buvo keturios dešimtys metų, kai mane paskutinį kartą tėvas iena išvanojo V.Krėv. ^ Ir bėga akis nuleidęs, kaip išvanotas šuva KrvP(Ūd). | refl. KŽ. ║ išskalbti (žlugtą): Gerai išvanojau baltinius su kultuve Jrb. 3. prk. smarkiai išbarti, išplūsti: Ana mañ’ visaipos išlojojo, išvanójo Dglš. ║ apkalbėti: Nugi ir išvanójo tos moterys mūsų Vandą prieš pačias veselijas Brž. 4. Pg, Jnšk prk. padaryti ką didelį: Sakiau, ben kiek tik prakask, o anas baisią duobę išvanójo Skdt. Kad išvanójo (išarė) vagą gilumo lig kelių! Ėr. Daktarka kai išvanójo vagą (operavo) par pilvą! Švnč. | refl. tr.: Tokią trobą išsivanójo – o, o! Krš. 5. Žml, An prk. išpjauti, iškirpti: Skadais išvanóta plaukai Aln. ║ išnaikinti: Vištos visus miežius išvanójo (labai iškapstė) Švnč. 6. prk. smarkiai išėsti: Ale pamislyk, kad išvanóta pelės Slm. Pririšiau in pakraščiuko karvę, kai nutruks, išvanõs kopūstus Klt. 7. prk. daug išgerti (alkoholinių gėrimų): Išvanójo vyrai butelį, kaip už ausies užmetė Krš.

◊ káilį (kùprą, nùgarą, skùdurus, [pagal] šónus Btrm, Užv) išvanóti Skr, Žž, Grk primušti, prilupti: Kai išvanósiu aš tau káilį, tai žinosi, kaip reikia klausyt tėvo Sl. Už tokį darbą tau gerai reikia káilį išvanót Bgs. Išvanók gerai káilį – matysi, bus kai šilkinė Alvt. Tokiam tik gerai kùprą išvanót Erž. Kam nùgarą išvanóti BŽ31. Aš jam kad išvanósiu skùdurus, tai jis bus man spakainas Šn. Tik ateik – aš tau šónus išvanósu Všv. Kai paėmęs kas pagalį šónus išvanõs, – tai žinosit landžiot Paį. Argi tu tiems vaikams savo neišvanotumei šonų? Sz.

liežuviù išvanóti išbarti, išplūsti: Ižvanójau ją liežuviù Drsk.

\ vanoti; apvanoti; atvanoti; įvanoti; išvanoti; nuvanoti; pavanoti; pervanoti; pravanoti; privanoti; suvanoti; užvanoti